Sugrįžimas [movie trailer]

Sveiki,

Na ką gi, kaip turbūt jau žinote, praėjęs etapas man nebuvo labai sėkmingas.

Rodos, bekurdamas nuotraukas ir vaizdelius jėgų ir laiko įdėjau nemažai. Bet, kaip ir visuose gyvenimo atvejuose, ne visos pastangos būna įvertintos.

Taigi, ėmiau ir iškritau. Taip visiškai netikėtai, jei jau atvirai. Nesitikėjau būt pirmoj vietoj. Bet nesitikėjau būt ir tuo, kuriam su Dormeo maratonu teks atsisveikinti.

Liūdna man. Tikrai nuoširdžiai liūdna. Jau buvau susigyvenęs su šituo žaidimu. Vis nekantriai laukdavau naujų užduočių paskelbimo, su smalsumu žiūrėdavau konkurentų vaizdelius, užmigdavau ir keldavausi su mintimis kaip kuo geriau įvykdyti eilinę užduotį.

Bet kokiu, atveju, ačiū Jums, mano gerbėjai! Už palaikymą, už komentarus, už „like‘us. Jūs geriausi!

O dabar prašnekim kiek linksmesne gaida.:)

Yra viltis, kad aš dar sugrįšiu į Dormeo maratoną! Taip taip, žaidimo organizatoriai suteikė galimybę vienam iš iškritusių dalyvių vėl dalyvauti žaidime. Šįkart jau nieko per daug nesitikiu. Bet prisiminkim banalią frazę: viltis miršta paskutinė… Viltie, durnių motina, juk tu myli savo vaikus, taip? Nepamiršk ir manęs, ok?

Visi norintys sugrįžti turi įvykdyti video užduotį „Mano priklausomybė nuo Dormeo“.

Tai ar norite nuo birželio mėnesio vėl matyti mane savo ekranuose?:)

Šįkart vaizdelis – kaip filmo trailer‘is. Su palikta intriga. Be pabaigos. Ar norėtumėte pamatyti tęsinį?

Greitis, skubėjimas, nerimas, įtampa, beprotybė – štai ką norėjau pavaizduoti.

Priklausomybė nuo Dormeo tokia stipri, kad niekaip negaliu išmesti iš galvos Dormeo. Jis nuolat aidi mano mintyse, aš bandau nuo jo pabėgti, bet nesėkmingai. Tai verčia mane mane daryti kvailiausius dalykus, pavyzdžiui, rašyti „Dormeo“ pavadinimą ant asfalto daug daug kartų… Bet net tai nepadeda, reikia bėgti, sprukti, skubėti…

Vaizdelio sąnaudos: 20 kreidos gabalėlių (ir į asfaltą nubrozdintos rankos), suplėšyta striukė (paskutinė, nebeturiu ką apivilkt), suplėšyta maikė (gerai nors, kad kadras pavyko iš pirmo karto),  bemiegė naktis (bemontuojant; laukia ir dar viena – pirmadienį egzaminas), išbaigtas akių pieštukas (ant mano krūtinės nuplėšus maikę turėjo matytis užrašas, deja, nesimatė; kas ten per užrašas buvo, paliksiu paslapty).

Tai ar susitiksim kitame etape? Štai kur klausimas! (Kur kas aktualesnis nei klausimas „būti ar nebūti“).

Aš nesakau Jums viso gero, sakau iki pasimatymo! (Bet kokiu atveju, bent vienas įrašas – atsisveikinimo – dar laukia).

P.S. Mano gerbėjai, jūs tikrai geriausi!

3.4

Nereikia būti kategoriškais. Nereikia į viską žiūrėti vienareikšmiškai. Į kiekviena situaciją visada galima pažvelgti kitu kampu. Šįkart Dormeo maratono organizatoriai mus ir skatino tai daryti –  ėmė ir paklausė: „O kokie dar gali būti Dormeo patalynės panaudojimo būdai?“

Užduotis – kaip visad – reikalaujanti originalumo ir idėjų. Žinot, kokia pirma mintis kilo? Pasitelkit vaizduotę, papasakosiu: kalnas, už jo plyti vaizdinga panorama, ir ant jo aš stoviu su antklode kaip apsiaustu, o vėjas tik plaiksto, tik plaiksto apsiausto skvernus… Kaip koks Supermenas ar Dormeo Superherojus Arba dar būtų galima burtininko lazdelę paimt, ir štai jums kuo puikiausias Haris Poteris, Dumbldoras, Voldemortas ar bet kuris kitas iš stebuklingojo magijos pasaulio.

Visgi, šitos minties nusprendžiau atsisakyt. Skraidyt nemoku – tai koks gi iš manęs super herojus (o supervadybininkams apsiaustas nereikalingas). Į Hogvartsą irgi nepriėmė, tai iš tos mano burtų lazdelės jokios naudos nebūtų.

Tada pradėjau mąstyt, kad manęs nuotraukose išvis nereikia. Mąsčiau, mąsčiau… o ką ir  kaip man pavyko sumąstyt, matote nuotraukose.

Trumpas aprašymas:

1. Kaip „ramstis“ blogai stovinčiai kėdei
2. Kaip šviesos nepraleidžiančios užuolaidos
3. Kaip šiltas būstas jūsų augintiniui.
4. Kaip ryškiaspalvis įdėklas Jūsų muzikiniam instrumentui

Taigi, šios keturios idėjos jums gali praversti:

• Jei turit patalynės perteklių;
• Jei manot, kad naudoti daiktus pagal paskirtį – jau atgyvenęs dalykas;
• Jei norite atnaujinti savo interjerą;
• Jei norite nustebinti savo namiškius;
• Jei norite supykdyti mamą (reta mama apsidžiaugtų pamačius, kad jos sūnelis ar dukrelė į patalynę susivyniojo savo gitarą);
• ……..

Pagal savo galimybes ir poreikius sąrašą pratęskit patys. Eksperimentuokit į sveikatą!

Susitiksim kitoj užduoty. (Bent jau labai labai to tikiuos, juk po šios užduoties teks atsisveikinti su dar dviem dalyviais…)

3.3

„Mama, mama, pažiūrėk, koks žmogus!“ – įspūdžius garsiai reiškė ikimokyklinio amžiaus vaikai.

„Ei, disko žmogau!“ – sveikinosi merginos.

„O, kokia gera reklama!“ – gyrė valkatos.

„Zjbs“ kostiumas“ – juokėsi vaikinai.

Ir taip toliau, ir panašiai…

Vilnius – gana tolerantiškas miestas. Dažnai jame gali išvysti visokiausių keistuolių – žmonių, kurie nepaiso visuotinai priimtų normų ir elgiasi, mąsto bei rengiasi savaip.

Taigi, ir aš nusprendžiau pabūti vienu iš tų „keistuolių“. Bet apie viską nuo pradžių.:)

Trečiojo etapo trečioji užduotis – sukurti naktinius, išeiti su jais į gatvę ir pasiklausinėti žmonių, ką gi jie mano apie šį šedevrą.

Kadangi aš ne siuvėjas ir iš medžiaginio audeklo naktinių niekaip nepasisiūčiau, ėmiau ieškoti alternatyvių būdų. Nenuostabu, kad mano naktiniai – labai savotiški. Ne kiekvienas norėtų tokius turėti. Bet nereikia pamiršti, kad daugelio dizainerių rūbų aibė žmonių nė už ką nusirengtų. Ką gali žinot, gal manyje slypi dar neatrastas talentas.:DD

Gerai, gerai, pripažįstu, kad su tokiais naktiniais miegoti gal nėra labai patogu. Bet mylimąją užtat tikrai galima nustebint.:D

Ir ne tik mylimąją… Apsivilkęs savo kūrinį, pasivaikščiojau Kateros aikštėj. Smagu buvo.J Bet tikrai.:) Atkreipiau kitų žmonių dėmesį į save, oi, kaip atkreipiau.:)) ir pirštais badė, ir šypsenų neslėpė, o drąsiausieji net ir patys prieidavo pasidomėt, kas gi per velniava čia dedas.:))

Gaila, mano apklausti žmonės gan tyliai šneka. Tiksliau, į kamerą kiek per tyliai viskas įsirašė. Bet filmavo mergina, kuri beveik niekada rankose kameros nelaiko. Tai ir rezultatas atitinkamas gavos. Bet blondinėms atleistina.:)) Taigi, nebijokit pasigarsint savo kolonėlių.:)

Beje, ar atkreipėt dėmesį, kad šią savaitę aš itin pareigingas ir įkėliau savo vaizdelį iki užduoties atlikimo pabaigos likus dar trims dienoms? Tiesiog super punktualumas.:D Eilinį kartą pabūsiu nekuklus, bet manau, kad dėl to aš tikrai vertas pagyrimo.:D

Dabar belieka laukt naujos užduoties.:)

O jūs, pailsėkit, pasilinksminkit, paūžkit, juk savaitgalis! Ir aš, jei tik galėčiau, šito raginimo paklausyčiau:) Bet ne visiems norams lemta išsipildyt.. galų gale, juk darbas žmogų puošia, tiesa? (Klausimas retorinis, vis bandau save nuteikt darbui savaitgalį…)

3.2

Sveiki gyvi

Na, štai, praėjo dar savaitė. Ir atėjo laikas brūkštelt keletą žodžių

Šio etapo pirmoji video užduotis – padainuoti lopšinę. (Joje turėjo būt pavartoti žodžiai „miegelis“, „traktoriukas“ ir „vaikelis“. Kai perskaičiau – apsidžiaugiau:) Pamaniau, kad šįkart užduotis tai tikrai faina Bet, kaip sakoma – neperšokęs griovio nesakyk op…

Tikrai, čia tai paradoksas, kuo labiau man nepatinka užduotis, tuo geresnis gaunasi galutinis rezultatas. Matyt, kai užduotis patinka, atsipalaiduoju ir įdedu kiek per mažai pastangų, tikėdamasis, kad rezultatas ir taip bus geras. O atsipalaiduoti per anksti – didelė klaida.

Taigi, mano nufilmuotą vaizdelį turbūt matėt. Nors gal taip ir neatrodo, bet įdėjau daug darbo, kol jį nufilmavau. (O juk to laiko ne per daugiausia – mokslai, darbas, tai teko darbuotis miego sąskaita). Tikrai, kol šis vaizdelis dar buvo saugiai užrakintas mano galvoje, maniau, kad jis turėtų išeiti labai gražus ir mielas. Bet juk ne veltui yra tokia patarlė „Kai žmogus kuria planus, dievas juokiasi“. Tai va, rezultatas nėra toks, kokio norėjau ir koks tikėjausi, kad bus. O ir buvau per daug užsiėmęs, kad galėčiau ką nors iš naujo mąstyt ir perfilmuot…

Na, bet juk ši užduotis – tikrai ne paskutinė. Bent dvi užduotys dar tikrai manęs laukia, o per jas bandysiu atsigriebt ir padaryt tokius darbus, kuriuos norėtųsi matyti vėl ir vėl, kurie pralinksmintų ar bent praverstų nusišypsot. Tereikia daugiau optimizmo!

Be to, ir šįkart ne viskas jau taip blogai. (Juk taip?…) Pavyzdžiui, pats surimavau lopšinę, pats grojau, pats dainavau, net ir paveiksliukus pats piešiau ir karpiau. ;D  Tai, prašau, vertinkit ne rezultatą, o pastangas ir gerus norus.:))

Tai tiek šį kartą. Palinkėkit man sėkmės susidorojant su kitomis užduotimis: )

3.1

Sveiki;)

Visų pirma, tariu didelį didelį AČIŪ! Jei Jūsų, mano gerbėjų, nebūtų, ir jei nebūtų Jūsų balsų bei komentarų, nebūtų ir manęs šitam etape. Bet aš čia ir tikrai nežadu pasiduot!

Taigi, pristatau trečiojo etapo pirmąją užduotį. O ji skamba taip: “Ekstremaliausia miego poza”. Ekstremalumas ekstremalumui nelygu – gal kam tai greitis, gal adrenalinas, gal pavojai, gal baimė… Man ekstremalu – kai negali jaustis ramiai, nes bet kurią akimirką gali nukentėt. Ne, namų stogais nesikarstysiu, peilio ašmenimis irgi nevaikščiosiu… Pavojai gali tykot net ir namie!

Kartais merginos gali būti labai mielos, geros ir švelnios. Nors prie širdies glausk:) Bet kartais… Kartais, kai ko nors prisidirbu, nebepriima į lovą! Ir kas tada? Ant grindų juk šalta… Radau “puikią” vietą! Galima įlįst į patalynės dėžę ) Nėra ten patogu. Nėra ir saugu. Būtų dar pusė velnio, jei mane “apklotų” tik viršutinė lovos dalis. Bet, kaip jau minėjau, kartais merginos bjaurumus ribų nėra – sugeba net ant galvos užlipt (tikrąja to žodžio prasme!). Bet aš rizikuot nebijau ir esu linkęs tikėt, kad galiu išlaikyt tokį svorį ir likt su nesutraiškytais kaulais. Na, šįkart viskas baigėsi gerai:) Bet kasnakt taip miegot nenorėčiau.. Prie merginos ir saugiau, ir patogiau, ir šilčiau:))